Ištrauka iš darbo: Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.

Ištrauka iš darbo: Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose vyko XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda „Eksperimentas“, pristatanti novatorišką lietuvių dailininkų kūrybą. „Eksperimentas“ tęsia modernios Lietuvos dailės pristatymų seriją. Šioje parodoje siekiama pristatyti novatorišką XX – XXI amžių Lietuvos dailę, išryškinti joje kelias eksperimentavimo kryptis ir strategijas. Meninio eksperimento sąvoką įprasta sieti su modernizmo avangardu. Išrinkau palyginimui vieną darbą iš modernizmo, tai V. Gečo “Avarija”(1965m.) ir iš postmodernizmo J. Gasiuno „Mokytoja 2004” .

Ištrauka iš darbo: Suspindęs švyturys buvo ilgai lauktas ir tautos viltimis jam kelias nutiestas. Po tamsios lietuviškos spaudos draudimo nakties, 1904 metų balandžio 29 dieną atgavus teisę leisti ir vartoti lotyniškus rašmenis, kaip grybai po lietaus kilo naujos spaustuvės, kūrėsi redakcijos. Lietuviški knygynai tapo švietimo ir kultūros židiniais. Po suaižėjusios carizmo priespaudos žiebėsi nacionalinio savarankiškumo viltys, prasidėjo savojo identiteto paieškos. 1905 metų Rusijos revoliucija, Didysis Vilniaus Seimas kėlė kūrybines nuotaikas, kurias pajuto Lietuvoje buvę ir po kitas šalis siekti mokslų pasklidę dailininkai. 1904 metais Krokuvoje įkūrus \"Rūtos\" draugiją, joje būrėsi ir menininkai. Iš ten Petras Rimša nusiuntė straipsnį į \"Vilniaus žinias\", ragindamas burti lietuvių dailės draugiją, surengti parodą. Šiai minčiai iškart pritarė tuomet Paryžiuje gyvenęs Antanas Žmuidzinavičius, idėją rėmė dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Rengimo komitetui sutiko vadovauti Jonas Basanavičius, įsitraukė tokie šviesuoliai kaip broliai - inžinierius Petras, advokatas Jonas, gydytojas Antanas - Vileišiai. Prašant prisidėti kūriniais arba aukomis buvo išsiųsti kvietimai visuomenei ir dailininkams, kurių adresus pavyko surinkti. Be to, raginimas dalyvauti sumanytame reikale pateko į didžiausius užsienio laikraščius. Į Vilnių parodos komitetui pradėti siųsti kūriniai, iš kaimų plaukė tautodailės darbai. Dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, kiek vėliau ir Petras Rimša pasinėrė į rengimo darbus. Išaušo 1907 metų sausio 9-oji (pagal senąjį kalendorių - 1906 12 27), ir pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo atidaryta.

Ištrauka iš darbo: Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos, gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą. Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi ištisas naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija, egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį ( intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius meno kūrinio komponentus (formalizmas, struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a. koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos, rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“, kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale palikdamas ją neaiškia.

Ištrauka iš darbo: 1. Dailės didaktikos sąvoka. Dailės dalyko tikslai ir uždaviniai. Didaktika – lavinimas mokinių „Protinimo mokslas“(Šalkauskas), „Mokymoir mokymosi tikslas“(Jovaiša). Mokymas apie mokymą, jo tikslus, turinį, būdus, metodus ir organizavimą. Ryšys su – filosof, psichol, fiziolog. Tyrimo objektas – žmogus. Tyrimo dalykas – žmogaus mokymas plačiaja prasme. Didaktikos turinys: 1) mokymo tikslas ir uždaviniai, 2) mokymo principai -> kaip mokyti ir mokytis -> ko mokyti -> kaip užtikrinti žinių įsisavinimą -> kaip taikyti žinias gyvenime -> kaip ruošti praktinei veiklai. Didaktikos uždaviniai: 1) Pagrįsta, kad sąmoningas žinių pagrindų perėmimas nėra savitikslis, o tolesnės veiklos pagrindas taip pat ir savarankiško nenutrūkstamo mokymosi savišvietos bazė. 2) Dailės mokymo metodika – tai mokslas apie dailės mokymo tikslus, turinį, metodus. 3) Didaktika nagrinėja – bendruosiu mokymo ir mokymosi klausimus ir jis yra atskirų metodų. Didaktikos problemos: 1) Optimizuoti pedagoginius mokinių mokymo(si) tikslus. 2) Optimizuoti mokymo(si) procesą. 3) Padėti mokiniams naujas žinias perkelti į ugdomasias vertybes. 4) Padėti mokiniui lavinti mokėjimus ir įgūdžius. 5) sudaryti palankias sąlygas veiklai.