Ištrauka iš darbo: Žvaigždės yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Jų paviršiaus temperatūra būna nuo 50-100 tūkst. K iki 1500-2000 K. Einant gilyn temperatūra, slėgis ir tankis didėja. Saulės centre temperatūra pasiekia 15 mln. K, o tankis 160 g/cm3. Kitų žvaigždžių centro temperatūra yra nuo 10 mln. iki šimtų mln. K. Žvaigždė kaitinama ties jos centru vykstančių termobranduolinių reakcijų tarp vandenilio, helio, anglies, azoto, deguonies ir kitų elementų branduolių, o taip pat dėl gravitacinės energijos. Normalių žvaigždžių dujos yra termodinaminėje ir hidrostatinėje pusiausvyroje. Energija iš žv. gelmių į paviršių skverbiasi konvekcijos ir spinduliavimo būdais. Laikui slenkant, dėl branduolinių reakcijų kinta žv. gelmių cheminė sudėtis. Dėl to keičiasi centrinės dalies temperatūra, tankis, slėgis, užsižiebaia naujos branduolinės reakcijos. Po tam tikro laiko žv. gelmėse įvykę pokyčiai atsiliepia ir tolimesnių nuo žv. centro sluoksnių struktūrai. Žvaigždė ima plėsis ar trauktis, kinta jos paviršiaus temperatūra, gravitacijos pagreitis ir kitos fiz. savybės. Visas šis procesas vadinamas žv. evoliucija, kuri trunka milijonus ir milijardus metų. Evoliucijos greitis ir žvaigždės gyvenimo trukmė priklauso nuo pradinės žvaigždės masės. Greičiausiai evoliucionuoja didžiausių masių žvaigždės (kelis milijonus metų) ir lėčiausiai mažų masių žvaigždės - dešimtis milijardų metų.

Ištrauka iš darbo: Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Astronomijoje ženklais. Aplink Saulę skrieja beveik apskritaarba Žemė žymima orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos. Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74.1023kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo – 12756,28 km, o ašigalinis – 12713,51 km. Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės – Saulės – yra nutolusi vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) – apie liepos 3 d

Ištrauka iš darbo: Saules sistemos išorine planeta, aštunta pagal nuotoli nuo Saules. Aplink Saule skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vid. greiciu (lent.). Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptuno skritulys matomas 2.5\" kampu. Neptuno atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršiu pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptuno efektine t-ra 38 K. Paviršiu greiciausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledu sluoksnis, o centre ~20500 km spindulio tu pat ledu ir silikatu branduolys. Medžiagos tankis centre 4.8 g/cm3, t-ra 12 000 K. Turi 8 gamtinius palydovus. Neptuna 1846 atrado J. G. Gale ~1* nuotoliu nuo tos vietos kuria iš Urano judejimo trikdymu apskaiciavo U. Leverje ir D. Adamsas. 1989 pro Neptuna praskriejo JAV tarppl. stotis Voyager 2.

Ištrauka iš darbo: Vieną 1967 metų naktį Kembridžo universiteto aspirantė Dž.Bel radioteleskopu aptiko keistus radijo signalus, kurie nuostabiai tiksliai kartojosi kas 1,337 sek., tarsi danguje būtų budėjęs radijo švyturys. Kembridžo astronomai iš karto labai apsidžiaugė - manė pagaliau suradę ilgai lauktus nežemiškų civilizacijų signalus. Tariamus jų siuntėjus Dž.Bel pavadino \"mažais žaliais žmogeliukais\"… Tačiau netrukus danguje buvo atrasta ir daugiau panašių mirksinčių žiburėlių. Astronomai, jau seniai įpratę prie kintamų kosminių objektų, šį kartą buvo apstulbinti: žybsniai radijo bangose visą laiką kartojosi nepaprastai dažnai ir tiksliai. Po pusmečio Dž.Bel mokslinis vadovas profesorius E.Hjušas paskelbė savo prielaidą dėl šių signalų šaltinių. Pasak jo, tai turėtų būti vos keliasdešimt kilometrų skersmens, bet nepaprastai tankios neutroninės žvaigždės - pulsarai, susidariusios sprogstant supernovoms. Kokios jos ir kaip atsiranda? Išsekus branduoliniam kurui žvaigždžių gelmėse, jos pradeda trauktis, nes nebėra vidinės jėgos, kuri galėtų atlaikyti viršutinių sluoksnių spaudimą. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad Saulės masės žvaigždės virsta baltosiomis nykštukėmis - planetų dydžio žvaigždutėmis, kuriose medžiagos tankis siekia 105 - 107 g/cm3. Vadinasi, 1cm3 baltosios nykštukės medžiagos žemėje svertų maždaug toną. Atskiri atomai negali suartėti vienas su kitu labiau negu per 10-8cm, vadinasi, tiek skysčių, tiek ir pačių kiečiausių medžiagų tankis negali viršyti 20g/cm3. Tuo tarpu milžiniškas slėgimas baltosiose nykštukėse sutraiško atomus: atplėšti nuo branduolių elektronai tampa laisvi. Jei žvaigždės masė ne didesnė kaip 1,5 Saulės masės, tolesnį jos traukimąsi sulaiko vadinamųjų elektroninių dujų slėgis iš vidaus.

Ištrauka iš darbo: Stebint Jupiterio palydovų orbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiterio tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis nei Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose – leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų. Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris yra apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre – apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų siekti apie 25 000 K.