Ištrauka iš darbo: Pirmasis Niutono dėsnis. Iki Niutono fizikoje vyravo Aristotelio pažiūros. Aristotelis tvirtino, kad visi kūnai, kurių neveikia išorinės jėgos, turi būti rimties būsenoje. Sio teiginio klaidingumą pirmasis nurodė G. Galilėjus. Remiantis jo darbais, buvo suformuluotas mechanikos dėsnis, kuris dabar vadinamas pirmuoju Niutono dėsniu: kiekuienas kunas išlaiko rimties arba tolygaus tlesiaeigio judėjimo buseną tol, kol kitų kūnų poueikis jo neprivercia tq būsenq pakeisti. Todėl išjudintas kūnas, jeigu jo neveiktų pasipriešinimo jėgos, judėtų amžinai, t. y. judejimui palaikyti išorinė jėga nereikalinga. Si kūnų savybė vadinama inertiškumu, o pirmasis Niutono dėsnis dar vadinamas inercijos dėsniu. Tai - fundamentalus gamtos dėsnis, tinkantis visų formų materijai - medžiagai ir laukams. Kaip matysime, šis dėsnis yra kriterijus, kai reikia nustatyti, ar atskaitos sistemą galima laikyti inercine. asė. Patirtis rodo, kad, veikiant kūną kitiems kūnams, jo greitis kinta ne akimirka, o palaipsniui. Taip ir pasireiškia kūno inertiškumas. Materialiųjų objektų (kūnų, dalelių) inertiškumui kiekybiškai išreikšti 1. Niutonas įvedė fizikinį dydį, kurį pavadino mase. Ji kiekybiškai išreiškia materialiųjų objektų savybę priešintis kiekvienam jų judėjimo būsenos pakeitimui. Kitaip tariant, masė, esant slenkamajam judėjimui, yra kūnų inertiškumo matas. Kunų inertiškumą nusakančia masę vadiname inercine mase. Ji figuruoja dinamikos dėsniuose.