Ištrauka iš darbo: Susiformuoti estetinėms srovėms bei kryptims XIX a. lietuvių literatūroje nebuvo sąlygų. Tauta buvo pavergta, diskriminuojama, jos kultūrinis gyvenimas visaip varžomas. Pirmiausia reikėjo, kad lietuvių literatūra būtų, o kokia ji bus, buvo nebe taip svarbu. Norėta, kad ji būtų kuo nors naudinga žmogui, tautai. Tačiau lietuvių rašytojai kiekvienas brendo vienokioje ar kitokioje literatūrinėje aplinkoje, skaitė kitų tautų rašytojų kūrinius, turėjo savo estetinius pomėgius – ir visa tai atsiliepė jų pačių kūriniuose. Todėl suprantama, kad to paties lietuvių rašytojo kūryboje galima rasti bruožų, būdingų įvairioms literatūros kryptims. Europos literatūros srovės bei kryptys lietuvių literatūrą veikė tuo metu, kada ji dar nebuvo pasiekusi būtinos aukštumos, nepradėjusi normaliai funkcionuoti. Todėl ir jų poveikis lietuvių literatūrai turėjo daugiau ideologinę ir apskritai kultūrinę, o ne literatūrinę stilistinę reikšmę.

Ištrauka iš darbo: Gaudynės vyksta laukymėje, ten, kur žydi margaspalvės gėlės, o tykiam kaitriam ore plevena peteliškės. Turi suprasti žmonijos padarytas klaidas, pasimokyti iš jų. Žmogaus instinktai atitinkamomis sąlygomis išsikeroja ir nustelbia viską, kas žmogų daro žmogumi. Ar žmonija gali išlikti pasaulyje, kuriame lieka tik savimyla? Ir ar verta būtų iš viso tuomet gyventi?

Ištrauka iš darbo: Tai prancūzų medievistas. Remdamasis Beruliu ir Anglijos Toma rekonstravo romaną apie Tristaną ir Izoldą dabartine prancūzų kalba. XII a. herojinės poemos sutraukdavo klausytojų – miestiečių, kareivių, tačiau nebepatenkino aristokratijos. Po Antrojo kryžiaus žygio karinės vertybės nebeteko reikšmės, išryškėjo taikaus gyvenimo privalumai. Susiformuoja elitas, kurį geriausiai atskleidžia trubadūrų lyrika ir riterių romanai. Tobulas kurtuazinis herojus ir riteris. Jis didžiai gerbiamas rūmų narys ir mylimasis. Jis išlaiko visus jam duotus išmėginimus. Riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis.

Ištrauka iš darbo: Perskaičius pirmuosius šio romano sakinius supratau, kad tai neeilinis rašytojas. Jo kūryba skiriasi ir yra visiškai kitokia nei daugelio rašytojų. Labai įdomus kalbėjimo stilius, pirmieji sakiniai trumpi ir aiškūs, tai man nepaliko gero įspūdžio, nes norėjosi platesnio ir išraiškingesnio kalbėjimo. Vėliau sakiniai ilgėjo ir darėsi įdomesni. Labai gerai atsispindi jo vienas iš kūrybos bruožų – šaipymasis iš sutrikusio inteligento. Bet labiau šioje knygoje jautėsi tai, kad jis šaiposi pats iš savęs, tas šaipymasis perėjo į autoparodiją. Jau pirmosiose sakiniuose supratau, kad autoriui svarbus Dievas, jis dažnai kalba apie jį ir tiki juo. Kas labiausiai nuliūdino – tai ganėtinai daug keiksmažodžių. Juos Sigitas Parulskis vartoja kaip pykčio protrūkį.

Ištrauka iš darbo: S.Stanevičius buvo pirmasis lietuvių filologas profesionalas. Savo moksline veikla ir poetine kūryba jis gynė gimtosios kalbos teises, žadino tautinę savimonę, rodė kelius, kuriais eidama tauta gali išsaugoti savo gyvybingumą. Stanevičius buvo poetas, kultūros darbininkas ir mokslininkas. Savo ideologija Stanevičius – šviečiamojo amžiaus žmogus, demokratas. Jis kūrė liaudžiai, žadino socialinius, nacionalinius ir moralinius jausmus. Spausdintu žodžiu švietė liaudį. Kaupdamas, tyrinėdamas ir populiarindamas liaudies dvasinės kultūros paminklus, ugdė pagarbą darbo žmogui. S.Stanevičius gyveno klasicizmo, sentimentalizmo ir kylančio romantizmo atmosferoje. Šios literatūros srovės veikė jo kūrybą. Jo poetinės kalbos šaltinis buvo gyvoji liaudies kalba, žemaičių tarmė.