Ištrauka iš darbo: Lietuvoje, keičiantis socialinėms ekoniminėms sąlygoms, atsiranda žmonių, kurie jaučiasi socialiai nesaugūs. Už pačių pažeidžiamiausių žmonių grupių socialinę integraciją didelą atsakomybė tenka valstybei. Tiems žmonėms valstybė teikia socialinę parama visomis formomis. Viena iš labiausiai paplitusių socialinių paslaugų formų, yra stacionari socialinė globa. Stacionarios globos įstaigos paskirtis yra sudaryti žmogaus orumo nežeminančias sąlygas ir užtikrinti globos reikalaujantiems žmonėms kiek įmanoma kokybišką gyvenimą, skatinti jų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Globos įstaigai būtina užtikrinti savo gyventojams pagrindines teises į gyvenimo kokybę, saugią ir efektyvią globą bei garantuoti integraciją į visuomenę.

Ištrauka iš darbo: Socialinis ir ekoniminis šalies vystymasis yra esminis harmoningų žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė, laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio vystymo priemones, bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia jokių abejonių. Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos koncepcija, kurią 1990 m. pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa. Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos priklausančios bei vien kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų panaudojimas gyvenime (2, 15).

Ištrauka iš darbo: Buvusių kalinių adaptacija – aktuali Lietuvos socialinė problema. Ši problema yra spręstina visų pirma todėl, kad nuteistųjų skaičius Lietuvoje nemažėja. Remiantis statistiniais duomenimis, net 48 procentai kalinčių asmenų patenka į kalėjimą po antrą, trečią kartą. Ilgą laiką kalinių adaptacijos problema buvo tarsi gyvenimo užribyje ir požiūris į buvusius kalinius tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios pusės ilgą laiką buvo ribotas. Supratimas, jog buvusius kalinius reikia ne tik kontroliuoti, bet ir socializuoti, integruojant juos į visuomenę, atsirado tik paskutiniais metais. Iš akademinės visuomenės narių buvę kaliniai, kaip pažeidžiama socialinė grupė, taip pat kol kas nesulaukia reikiamo dėmesio. Išėjęs į laisvę, buvęs kalinys dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių tampa visuomenės problema: neturi darbo, būsto, jo išsilavinimas dažniausiai yra menkas, o artimieji dažnai nutraukia ryšius su buvusiu kaliniu. Buvusio kalinio psichologinė būsena yra nestabili, dėl ko jo padėtis tampa dar komplikuotesne. Visuomenė, deja, yra linkusi ignoruoti buvusį kalinį. Todėl tikėtina, kad nesulaukęs tinkamos pagalbos, buvęs kalinys įvykdys naują nusikaltimą prieš visuomenę. Kad taip neatsitiktų, būtina sąlyga yra buvusio nuteistojo sėkminga adaptacija visuomenėje.

Ištrauka iš darbo: Kai kurie žmonės išgirdę apie Resursais-grįstą ekonimiką (Resource-Based Economy), mano,jog tą pasiekti būtų labai sunku dėl vadinamosios „žmogiškosios prigimties“. Jie teigia, kad žmogus yra naturaliai konkurencingas, godus ir aklai savanaudiškas, o tai reiškia, kad nesvarbu kiek techniškai gerų priemonių bebūtų, visuomenė visada bus „sugadinta“ žmonių, kurie siekia dominuoti išnaudodami kitus. „Žmogiškoji prigimtis“ yra apibrėžiama kaip: “bendrų psichologinių bruožų, būdingų visiems žmonėms, visuma“. Iš šio apibrėžimo galima daryti prielaidą, kad mūsų psichinė elgsena yra tam tikra prasme įdiegta mumyse. Mes neva gimstame su tam tikrais psichologiniais polinkiais. Tuo ypač lengva patikėti, žvelgiant į viską iš istorinės perspektyvos. Begalė tokių reiškinių kaip karai, genocidas, užkariavimai ir piktnaudžiavimas galia, yra istorinės tikrovės atspindžiai. Žvelgiant į šiuos reiškinius kaip į tendenciją, lengva juos pavadinti „žmogiškaja prigimtimi“ ar „instinktu“ vien dėl jo tendencingo istoriško pasikartojamumo. Vadinamasis „nusikalstamas elgesys“ jau labai seniai yra psichologijos mokslų dėmesio centre. Kas lemia žmogaus polinkį nusikalsti? Aplinka, kurioje tas žmogus augo? Ar genai? Klausimas senas kaip pasaulis Visų pirma, reikia tiksliai įvardinti, kas yra nusikalstamas elgesys. Bet vėlgi kyla klausimas, o kokiais reikia remtis kriterijais įvardinant žmogaus elgesį? Juk visi kriterijai kurti ir perkurti daugybę kartų. Visa nusikaltimo koncepcija yra laikina ir būna keldinama iš tos kultūros ir vertybių, kurias išpažįsta to meto žmonės. Tik prieš 600m. Actekai religinėse apeigose aukodavo žmones dievams, dažnai išžudydami dešimtis tūkstančių vienu metu. Ar tai nusikalstama veikla? Mums, greičiausiai taip, bet jiems tai buvo priimtinas socialinis reiškinys, apeiginis paprotys. O kaip ištisos kartos augusios vergijoje ? Šiuolaikinėje visuomenėje laikyti žmogų prirakintą ir versti dirbti už dyką – negalima, tai laikoma nusikaltimu. O ar žmogus vagiantis maistą savo badaujančiai šeimai taip pat nusikaltėlis? Idėja apie genetikos įtakotą nusikalstamą žmogaus elgesį tapo populiari jau XIXa. pradžioje. Ne paslaptis, jog buvo atliekamos net sterilizavimo operacijos, tam, kad „išlaisvinti visuomėnę nuo nusikaltėlių, idijotų, imbecilų ir prievartautojų“. Tačiau elgesio genetikai šiandien pripažįsta, kad niekada nerado „nusikaltimo geno“ Atvirkščiai, dabar jie linkę sutelkti dėmesį į neurochemikalų veiklą smegenyse, taip pat didelį dėmesį jie skiria stebėjimo tyrimams susijusiems su šeimomis, dvyniais ir įsivaikinimais.