Ištrauka iš darbo: Iki 1960 m. lengvosios atletikos taisyklėse ieties forma ir kai kurie kiti jos matmenys nebuvo nustatyti, todėl atsirado vadinamoji planiruojanti ietis, kurios metimo technika turėjo įtakos rezultatų augimui. Pasigaminęs planiruojančią ietį, amerikietis F. Heldas pirmasis pasaulyje peržengė 80 m ribą. Po jo imta rungtyniauti įvairaus tipo asmeninėmis ietimis. Pastaruoju metu oficialiose varžybose leidžiama naudotis Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos nustatyto tipo ietimis.

Ištrauka iš darbo: ISO yra didžiausia pasaulyje organizacija, kurianti savanoriškus techninius standartus. Tai tarptautinis nevyriausybinis standartų institutų 161 šalyje tinklas, kurio pagrindinė būstinė įsikūrusi Ženevoje. Šios organizacijos nariai yra nacionalinės asociacijos, vienijančios pramonės įmonių ir vartotojų interesus, kitos – tam tikros ministerijos ar departamentai, kurių valstybinė prievolė yra kurti standartus. Tiesa, visų jų nacionalinis vaidmuo ir tarptautinė veikla šioje srityje yra viena ar kita forma pripažinti oficialiai. Kiekvienais metais ISO paskelbia apie 1000 naujų ar atnaujintų standartų įvairiose srityse, apimančiose ir sveikatos apsaugą, ir pramonės įrengimus, ir finansų planavimą, ir aplinkos apsaugos valdymą, ir kitas sritis. Tarptautiniai standartai tampa vis svarbesni ir tai lemia tokie veiksniai, kaip padidėjusi globalizacija, technologijų susiliejimas, visuomenės poreikis gauti kokybiškas ir saugias paslaugas, vartotojų pasitikėjimas, aplinkos apsauga ir nuosekli plėtra.

Ištrauka iš darbo: Šiame tūkstantmetyje vykstantys labai spartūs procesai gali būti laikomi informacinės visuomenės kūrimo užuomazgos plėtote. Gana kryptingai plečiama informacinė infrastruktūra, stiprėja informacinių paslaugų ir produktų verslas, pradedama kurti informacinei visuomenei reikalinga aplinka, vis dažniau akcentuojamas valstybės informacijos politikos poreikis. Informacija, kaip neatsiejama konkurencinio pranašumo plėtojimo dalis, tampa ir Lietuvos valstybės prioritetu. Interneto sąvoka nėra tokia ir sena, tačiau interneto populiarinimas Lietuvoje bei pajungimas žinių ir informacijos teikimui yra labiau sietinas tik su šio amžiaus pradžia. To pasekoje, labai plačiai įsitvirtina interneto sąvokos reikšmingumas komunikavimo ir visuomenės informavimo procese. Palaipsniui internetas užima kaskart platesnes masinės komunikacijos erdves, apjungia vis didesnį kiekį masinių visuomenės informavimo priemonių, kur neretai pastebima ir jų konvergencija. Taigi naujų technologijų ir internetinės erdvės dėka tradicinis komunikacijos modelis pakeičiamas internetiniu (interaktyviuoju) modeliu. Pati internetinės komunikacijos sąvoka suvokiama kaip deklaratyvi, nes leidžia kontroliuoti buvusių tradicinių visuomenės informavimo kanalų turinius, netgi leidžia pateikti pastabas ir pasiūlymus jau realiame laike. Todėl toks modelis gali būti suvokiamas kaip abipusė komunikacija, kadangi stebimas grįžtamasis ryšys tarp vartotojų ir tos informacijos tiekėjų. Pagrindiniai šios komunikacijos privalumai lyginant su iki tol egzistavusiais, būtų pačios auditorijos išplėtimo galimybė, kur gali būti pajungiama sąlyginai labai didėlė, heterogeniška ir anonimiška auditorija, be to labai dažnai gali kisti tos auditorijos statusas pranešimo atžvilgiu - ji gali būti tiek pranešimo gavėja, tiek ir jo siuntėja, o pati informacija pateikiama vis naujomis formomis, labiau išplečiant jos šaltinį ir turinį atsižvelgus į stebimus auditorijos poreikius bei fiksuojamas nuomones. Labai svarbu, kad šiuolaikinės organizacijos kuo efektyviau pritaikytų informacinius kanalus ir naujas technologijas informacijos ir žinių teikimo procesuose, nukreiptuose būtent savo pasirinktai tikslinei auditorijai.

Ištrauka iš darbo: Viešasis administravimas yra pakankamai plati veiklos sfera, būdinga įvairioms valdymo formoms, turinti skirtingas administravimo struktūras, procesus ir techniką. Viešojo administravimo kaip valstybės valdymo - administravimo funkcijos atsiradimas siejamas su organizuotos visuomenės atsiradimu. Modernaus viešojo administravimo pagrindas – centralizuotų valstybių atsiradimas. Naujausiųjų laikų administravimas atsirado D. Britanijoje ir JAV. Šios valstybės ėjo skirtingu keliu viena nuo kitos ir nuo kontinentinės Europos kraštų vystant savą viešojo administravimo modelį, pagrįstą administracinės piliečių atsakomybės įtvirtinimu. Po nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką “viešasis administravimas”. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose, taip pat ir žiniasklaidoje. Pradėjus vartoti šią kategoriją, pamažu bandoma atsisakyti ilgus dešimtmečius vartotos “valstybinio valdymo” sąvokos. Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės. “Amerikiečių mokslininkas D. H. Rosenbloomas vadovėlyje “Viešasis administravimas” aptaria tris skirtingas viešojo administravimo teorijas. Anot jo, vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą), kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o treti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymo raidės.” Viešąjį administravimą gana komplikuota vienareikšmiškai apibrėžti, taip yra todėl, kad jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sfera apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Viešojo administravimo subjektais taip pat laikomi gydytojai, teisininkai, mokslininkai, buhalteriai, vadybininkai bei kiti tarnautojai ir asmenys, atliekantys daugybę kitų funkcijų, nesusijusių su vykdomąja valdžia. Pagrindinis bruožas skiriantis viešąjį administravimą nuo verslo yra – ryšys su valstybės valdymo procesais, politika. Tačiau reikia skirti politiką ir administravimą. Wilson J. Q. skirtumą tarp politikos ir administravimo apibrėžė taip: ”Valdymas yra už politiko įtakos ribų. Valdymo problemos yra ne politinės problemos. Nors politika nustato pagrindines valdymo užduotis, ji negali manipuliuoti vykdytojais” . Politikos srityje kylančios problemos yra sprendžiamos debatų ir jų pasekoje priimamų sprendimų pagalba; valdymo srityje - politika įgyvendinama neutralumo ir profesinės biurokratijos pagalba. Remiantis šiuo skirtumu, Wilson J. Q. teigimu, galima pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp demokratinės atsakomybės ir valdymo kompetencijos.

Ištrauka iš darbo: olitikos terminas šiandieninėje visuomenėje gana dažnai sutinkamas reiškinys, tik, žinoma, jis ne vienareikšmiškai, o gal ir net labai skirtingai suprantamas ir vartojamas. Tik yra aišku, kad politika turi tarnauti piliečiams. Tuo tarpu administravimas daugeliui gana nesuprantamas ir gal net visai negirdėtas reiškinys. Tad išties būtų sunku nustatyti santykį tarp šių dviejų sąvokų, visų pirma neišsiaiškinus ir neaptarus, ką šios sąvokos reiškia. Kad būtų lengviau tai padaryti, keliu tokius uždavinius, į kuriuos siekiama atsakyti šiuo referatu: 1. Aptarti politikos sąvoką bendrai. Trumpai, bet išsamiai aptari viešosios politikos sampratą. 2. Nors administravimas yra daug apimanti ir plati sąvoka, aptarti viešojo administravimo esmę ir pagrindinius jo principus, funkcijas. 3. Suvokus šių sąvokų turinį, atskleisti santykį tarp viešosios politikos ir viešojo administravimo per jų funkcijas, tarpusavio santykius. 1. Politikos samprata 1.1Bendroji politikos samprata Baltų kalbose tėra vienas paprastas žodis politikai apibūdinti, kai tuo tarpu anglų kalboje jų yra net trys. Abiem atvejais ,,politikos“ sąvokos kyla iš graikiško žodžio polis, kuris reiškia miestą arba miestą – valstybę, ir nurodo jog kalbama apie piliečių reikalus. Kaip minėjau angliškai galima skirti tris žodžius politikai apibūdinti: polity, reiškiantis politikos institucinę sandarą, arba struktūrą; politics, apibūdinantis politinius procesus ir veikėjus, jei pasirenkama į politics žvelgti kaip į politinį ,,žaidimą“; ir galiausiai policy, kuris byloja apie politikos turinį. Nors policy retkarčiais lietuviškai verčiamas žodžiu ,,politika“, daugeliu atvejų bus kalbama tiek apie netikslų, tiek ne visai atitinkamą vertimą, tikslingiausias šio termino vertimas lietuvių kalboje – tai viešoji politika. (1; p. 34) Pirmiausia norėčiau apžvelgti, kaip politologai politiką supranta ir apibūdina politikos moksluose, kada santykinai atskiriame politikos mokslus nuo administravimo mokslų, kurie daugiau siejami su ,,policy“ (viešoji politika). Politikos sąvoka gali būti įvardijama kaip specifinės rūšies socialinė žmonių veikla, kuria valdžios priemonėmis sprendžiamos esminės visuomenės problemos. Pastarųjų sprendimą, kaip žinoma, labai lemia tai, kas yra visuomeninės politikos vykdytojai, arba politinės veiklos subjektai.