Ištrauka iš darbo: Valstybės skolinimosi poreikį lemia įvairūs veiksniai, tačiau dabartiniu metu, esant daugelyje pasaulio šalių finansinei krizei, nėra valstybės, kuri nesusidūrė ar artimoje ateityje nesusidurs su biudžeto deficitu. Būtent krizė šiandien įtakoja biudžeto deficito didėjimą daugelyje valstybių tarp jų ir Lietuvoje, dėl nesurenkamų reikiamų pajamų į valstybės biudžetą ar kitų sąlygų. Biudžeto deficitas, daugelio autorių, ekonomistų, finansininkų nuomone, yra pagrindinė priežastis skolintis valstybei. Kasmet formuojamas deficitinis valstybės biudžetas paprastai reiškia, jog didėja valstybės skola. Vertinant valstybės skolą ir jos augimo tendencijas kiekvienoje konkrečioje valstybėje, pirmiausia reikia atsižvelgti ne į absoliučią skolų sumą, bet į kai kuriuos rodiklius, skolinimosi priemones, kurios objektyviai rodo, kokia yra valstybės skolos našta valstybei ir ar skolinimosi tendencija palanki valstybėje vykstantiems ekonominiams procesams. Todėl tinkamai išanalizavus valstybės skolos sampratą, skolinimosi politiką, galima nustatyti skolinimosi politiką realizuojančias priemones ir jų reikšmę valstybės skolinimosi politikai.

Ištrauka iš darbo: Oficialiai neapskaityta ekonomika egzistuoja visose šalyse ir priklausomai nuo savo dydžio vienaip ar kitaip įtakoja šalies ekonominį vystymąsi, socialinę žmonių gerovę bei šalies politiką. Esant dideliam oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastui šalyje įstatyminė ir mokestinė bazės negali būti efektyvios. Mokesčių našta yra didinama oficialiai apskaitomai ekonomikai, tuo tarpu oficialiai neapskaitytos ekonomikos dalyviai išvengia mokesčių, taip skurdindami šalies biudžetą. Oficialiai neapskaityta gamyba, pajamos ir išlaidos neleidžia tiksliai įvertinti šalies ekonomikos būklės ir formuoti racionalią ekonomikos vystymo ir reguliavimo politiką. Tokia ekonomika iškreipia oficialiąją statistiką, todėl ja besiremianti politika gali tapti nepatikima ar tiesiog neracionali. Visa tai stabdo ekonomikos augimą, todėl beveik visos šalys stengiasi riboti oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastą.

Ištrauka iš darbo: Be pinigų ūkis niekada nebūtų pasiekęs dabartinės gamybos specializacijos, kuri paremta darbo pasidalijimu, padedančiu žmogui pasiekti vis aukštesnį gyvenimo lygį. Visuotinai priimtos mokėjimo ir atsiskaitymo priemonės dabar yra centrinio banko išleidžiami popieriniai pinigai ir monetos. Pinigai – valstybės konfidencialumas, šalies veidas ir netgi kultūros atspindys. Dabartiniai pinigai yra labai ilgos raidos išdava. Istoriniai šaltiniai rodo, kad pinigų funkcijoms atlikti buvo naudoti įvairūs daiktai ir net žmonės vergų pavidalu. Pavyzdžiui, parakas, druska, žmogaus kiaušas, įvairūs metalo žiedai, tabakas. Manoma, kad vertės matais ir pačiomis mainų priemonėmis galiausiai tapo tos gėrybės, kurios buvo naudojamos religinėms aukoms ir papuošalams. Tokią prielaidą patvirtina aukso bei sidabro panaudojimas piniguose. Nuo VII a. pr. Kr. monetų gamyboje šie du metalai buvo svarbiausi. Žinomo svorio ir grynumo monetos tapo plačiausiai naudojama mainų priemone labiausiai ūkiniu atžvilgiu išsivysčiusiuose kraštuose. Reikėtų paminėti, kad jau viduramžių ir net naujesnių laikų valdovai gana dažnai panaudodavo piktam monetų gamybos monopolį, išleisdami sumažinto svorio ar grynumo monetas.

Ištrauka iš darbo: Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, mokesčių sistema buvo ir yra viena iš dažniausiai reformuojamų sričių, ką sąlygojo politinės ir ekonominės priežastys. Vienas iš pagrindinių mokesčių sistemos kūrimo tikslų pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo buvo nacionalinio biudžeto pajamų užtikrinimas, neatsižvelgiant į teorinius ekonominius mokesčių sistemos formavimo principus. Tai sudarė prielaidas susidaryti neefektyviai ir plačiai visuomenės kritikuojamai mokesčių sistemai. Todėl iškyla būtinybė akcentuoti ir labiau atsižvelgti būtent į ekonominius mokesčių sistemos formavimo aspektus, kas buvo ir yra aktualu Lietuvos ūkyje. Viena iš pagrindinių Lietuvos valstybės problemų yra ta, kad mokesčių sistema neskatina legalaus verslo plėtros,Vyriausybės vykdoma fiskalinė politika nėra pritaikoma besikeičiančioms ekonominėms sąlygoms, dažnai orietuota ne strateginiais, o einamaisiais tikslais. Šios priežastys sąlygoja biudžeto deficito didėjimą bei valstybės skolos augimą. Nesugebant surinkti mokesčių iš „šešėlinio“ verslo, didinama mokesčių našta legaliai dirbantiems ūkio subjektams, dažnai neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Neretai dirbama „gaisrų gesinimo“ principu, kaitaliojant mokesčių įstatymus. Dažnas mokesčių įstatymų kaitaliojimas įrodo jų parengimo kokybės trūkumą. Tenka pastebėti, kad įstatyminės bazės netobulumas nėra vienintelė nepakankamo mokesčių surinkimo priežastis. Tam įtakos turi ir mokesčių administratoriaus veiklos nepakankamas efektyvumas. Kaip rodo praktika, mokesčių administravimo procedūros dažnai yra neefektyvios.

Ištrauka iš darbo: “Mokesčiai – tai įnirtęs, užsispyręs, …veiklus, energingas, …judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.“ (Prof. V. Jurgutis). Mokesčiai - ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą. Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis apibūdinantis jų vaidmenį vienos ar kitos šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinamųjų įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo įplaukų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis. Federalinėse valstybėse tai paprastai trijų lygmenų sistema – federalinis, regionų (federacijos subjektų) ir vietinis. Unitarinėse valstybėse, šiai kategorijai priklauso ir Lietuva, - tik du lygmenys: valstybinis ir vietinis (savivaldybių). Visi sutiktumėm, kad mokesčiai būtini, be jų nebūtų ir valstybė. Tačiau svarbiausia problema formuojant valstybės biudžetą, kaip ir kam tuos mokesčius paskirstyti ir kur juos panaudoti. Todėl Lietuvoje šiuo metu yra labai aktuali tema kaip pagerinti mūsų mokesčių sistemą, kad tiek juos mokantys asmenys, tiek valstybė būtų patenkinti. Nors nėra įmanoma sukurti tobulą mokesčių sistemą, bet galima pamėginti aptarti ir kitus galimus apmokestinimo būdus. Kai žmonėms mokesčių mokėjimas tampa našta, jie pradeda vengti šios prievolės, tuomet nuostoliu turi tiek pati valstybė, tiek joje gyvenantys žmonės.